Aleksandras Skriabinas
| Aleksandras Skriabinas | |
|---|---|
| |
| Aleksandras Skriabinas 1903 m. | |
| Gimė | 1872 m. sausio 6 d. Maskva |
| Mirė | 1915 m. balandžio 27 d. (43 metai) Maskva |
| Palaidotas (-a) | Novodevičės kapinėse |
| Veikla | rusų kompozitorius ir pianistas. |
 Vikiteka |
Aleksandras Skriabinas |
| Parašas | |
| |
Aleksandras Nikolajevičius Skriabinas (Александр Николаевич Скрябин, 1872 m. sausio 6 d. – 1915 m. balandžio 27 d.) – rusų kompozitorius ir pianistas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1892 m. Aleksandras Skriabinas baigė konservatorijos fortepijono klasę aukso medaliu ir pradėjo savarankišką kūrybinį gyvenimą. Tuo laikotarpiu jis parašė 10 sonatų, 24 preliudus, kurie pasižymi dideliu melodiniu išraiškingumu. Juose „dainuoja" ne tik viena pagrindinė melodija, bet ir visi balsai, visas kūrinio muzikinis audinys. Preliuduose jau aiškiai matomas originalus Skriabino braižas. Taip pat parašė etiudų, ekspromtų, mazurkų.
1900 m. Skriabinas parašė I simfoniją su choriniu finalu – himnu menui (jo paties žodžiais). Po jos pasirodo II ir 1903 m. sukurta III simfonija, pavadinta „Dieviškąja poema". 1904 m. Skriabinas išvyko į Ameriką. Ten parašo nemažai kūrinių: „Ekstazės poemą“, V sonatą fortepijonui, daug preliudų, poemų. Tada pasirodė ir fortepijoninių miniatiūrų ciklai su savotiškais pavadinimais: „Trapumas“, „Ilgesio šokis“, „Ironija“, „Niuansai" ir pan.
Ankstyvojo laikotarpio Skriabino kūriniai artimi Šopenui; jaučiama juose ir Listo bei Vagnerio įtaka. Bet jau tada formavosi ir savita, tik jam būdinga muzikinė kalba, kai kuriais bruožais artima Čaikovskio kūrybai. Skriabinas ypač mėgo preliudą. Jo preliudai daugiausia trumpi, lakoniški, išreiškiantys atskirų dvasinio gyvenimo momentų nuotaikas. Ne mažiau populiarūs ir Skriabino etiudai, ypač dis – moll, vadinamas „Patetiniu etiudu".
Vėlesniojo laikotarpio Skriabino fortepijoniniai kūrintai labai pasikeitė. Muzikinė kalba sudėtingėjo. Tai ypač išryškėjo įmantriose, sudėtingose paskutiniosiose kompozitoriaus sonatose, ryškiai besiskyrusiose nuo jaunystės metų kūrinių. Preliudus, noktiurnus, valsus dabar pakeitė specifinė poemos forma. Pasirodė tokie kūriniai kaip „Ilgesio poema“, „Tragiškoji poema“, „Šėtoniškoji poema“ ir kitos. Tarp to meto kūrinių vaizdų ypač dažnai užtinkame ugnies paveikslų: „Ugnies poema“, „Į liepsną“, „Tamsi liepsna" ir pan.
Skriabino simfoninė kūryba negausi, bet labai reikšminga. Joje išryškėja siekimas įkūnyti filosofines idėjas, kurioms fortepijoninės muzikos rėmai buvo per siauri. Svarbiausi Skriabino simfoniniai kūriniai yra 3 simfonijos, „Ekstazės poema“, simfoninė poema „Prometėjas“ (1909 m.), dar vadinama „Ugnies poema", „Dieviškąja poema“.
Iš šių kūrinių išsiskiria III simfonija c – moll, pavadinta „Dieviškąja poema“. Tai – programinis trijų dalių kūrinys. Kiekviena dalis turi pavadinimą: I dalis – „Kova“, II dalis – „Malonumas“, III dalis – „Dieviškieji žaidimai“. „Ekstazės poema“ – vienos dalies kūrinys. Čia kompozitorius panaudojo 11 nedidelių temų, simbolizuojančių įvairias nuotaikas ir jausmus. Vienos dalies kūrinys yra ir simfoninė poema „Prometėjas“. Prometėjo paveikslas Skriabinui buvo tik kaip nenugalimos „kūrybinės valios" simbolis. Šiame kūrinyje kompozitorius nebeišsiteko įprastinio orkestro rėmuose: jis papildė didžiulį orkestrą fortepijonu, vargonais, choru be žodžių (kaip savita orkestro spalva) ir dar įvedė šviesos spalvų efektus, kurie turėjo lydėti kūrinį, jį atliekant. Neįprastas garsų ir spalvų žaidimas turėjo sukelti meninį vaizdinį įspūdį.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- allpianoscores.com Archyvuota kopija 2008-07-16 iš Wayback Machine projekto. Skriabino kūrinių natos pianinui